TEXT 1
sañjaya uvāca
taṁ tathā kṛpayāviṣṭam
aśru-pūrṇākulekṣaṇam
viṣīdantam idaṁ vākyam
uvāca madhusūdanaḥ
sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; tam — Arjunai; tathā — tokiu būdu; kṛpayā — gailesčio; āviṣṭam — apimtam; aśru-pūrṇa-ākula — ašarų pilnomis; īkṣaṇam — akimis; viṣīdantam — liūdinčiam; idam — šiuos; vākyam — žodžius; uvāca — ištarė; madhu-sūdanaḥ — Madhu žudikas.
Sañjaya tarė: Matydamas gailesčio apimtą, labai prislėgtą Arjuną, jo pilnas ašarų akis, Madhusūdana, Kṛṣṇa, ištarė tokius žodžius.
KOMENTARAS: Materiali užuojauta, sielvartas ir ašaros – visa tai rodo savo tikrojo „aš“ nesuvokimą. Savęs pažinimas – tai užuojauta amžinai sielai. Šiame posme reikšmingas žodis „Madhusūdana“. Viešpats Kṛṣṇa kadaise nukovė demoną Madhu, ir dabar Arjuna nori, kad Kṛṣṇa nudobtų klydimo demoną, apsėdusį jį atliekant savo pareigą. Niekas nežino ko derėtų gailėtis. Gailėti skęstančiojo drabužių – neprotinga. Negalėsime išgelbėti žmogaus, įpuolusio į neišmanymo vandenyną, vien tik ištraukę jo viršutinius drabužius – grubųjį materialų kūną. Tas, kuris šito nežino ir sielvartauja dėl drabužių, vadinasi śūdra, ar sielvartaujantis be jokio pagrindo. Arjuna buvo kṣatriyas, ir todėl toks jo elgesys – labai netikėtas. Tačiau Viešpačiui Kṛṣṇai nesunku išsklaidyti neišmanėlio sielvartą, dėl to Jis ir perteikė „Bhagavad-gītą“. Šiame skyriuje aukščiausias autoritetas – Viešpats Śrī Kṛṣṇa moko mus suvokti save analitiškai studijuojant materialų kūną ir dvasinę sielą. Toks suvokimas įmanomas, kai žmogus veikia neprisirišdamas prie savo veiklos rezultatų ir aiškiai suvokia savo tikrąjį „aš“.