TEXT 26
atha cainaṁ nitya-jātaṁ
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi
atha — tačiau jeigu; ca — taip pat; enam — ši siela; nitya-jātam — nuolat gimsta; nityam — visą laiką; vā — arba; manyase — tu taip manai; mṛtam — miršta; tathā api — vis tiek; tvam — tu; mahā-bāho — o tvirtaranki; na — niekada; enam — dėl sielos; śocitum — sielvartauti; arhasi — verta.
Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.
KOMENTARAS: Visais laikais būna filosofų, kurie, lygiai kaip ir budistai, netiki, kad siela gali egzistuoti atskirai be kūno. Yra žinoma, kad tokių filosofų būta ir tais laikais, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad- gītą“. Jie vadinosi lokāyatikos ir vaibhāṣikos. Šios pakraipos filosofai tvirtina, kad gyvybės simptomai pasireiškia tam tikrame brandžiame materijos elementų jungimosi etape. Panašiai mąsto ir šių laikų mokslininkai bei filosofai materialistai. Pasak jų, kūnas yra fizinių elementų junginys, o gyvybės požymiai jame atsiranda tam tikros fizinių bei cheminių elementų tarpusavio sąveikos metu. Šia idėja pagrįstas antropologijos mokslas. Šiuo metu šios filosofijos laikosi daugelis pseudoreligijų, sparčiai populiarėjančių Amerikoje, bei nihilistinės budizmo sektos, kurioms yra svetima pasiaukojimo Viešpačiui dvasia.
Jeigu Arjuna ir netikėtų egzistuojant sielą (o toks požiūris atitinka vaibhāṣikos filosofiją), vis tiek jis neturėtų jokio pagrindo sielvartauti. Ar verta krimstis, jei bus prarasta kažkiek tai cheminių medžiagų? Argi galima dėl to nebevykdyti savo pareigos? O juk šiuolaikinio mokslo ir karo reikalams – kad tik pavyktų nugalėti priešą – sunaudojamos tonos chemikalų. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad vadinamoji siela, ātmā, pražūva kartu su kūnu. Taigi, ar Arjuna pritartų Vedų išvadoms dėl atomo dydžio sielos egzistavimo, ar netikėtų jos buvimu, sielvartauti nėra pagrindo. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad kiekvieną akimirką materija generuoja didelį kiekį gyvųjų esybių ir kiekvieną akimirką gausybė jų žūva, taigi neverta nė pergyventi dėl tokių niekų. O jeigu jau sielai negresia joks atgimimas, tai Arjunai ir nereikia bijoti jokio atpildo už savo nuodėmę – senelio ir mokytojo nužudymą. Tuo pat metu Kṛṣṇa sarkastiškai pavadina Arjuną mahā-bāhu, tvirtarankiu, nes jis bent jau nepripažįsta vaibhāṣikų teorijos, kuri prieštarauja Vedų išminčiai. Kaip kṣatriyas, Arjuna priklauso vediškajai kultūrai, todėl jam ir derėtų laikytis šios kultūros principų.