No edit permissions for Lithuanian

TEXT 14

annād bhavanti bhūtāni
parjanyād anna-sambhavaḥ
yajñād bhavati parjanyo
yajñaḥ karma-samudbhavaḥ

annāt — iš grūdų; bhavanti — auga; bhūtāni — materialūs kūnai; parjanyāt — iš lietaus; anna — maistinių grūdų; sambhavaḥ — gamyba; yajñāt — iš aukų atnašavimo; bhavati — randasi; parjanyaḥ — lietus; yajñaḥ — yajños atnašavimas; karma — nurodytų pareigų; samudbhavaḥ — pagimdytas.

Visos gyvosios būtybės minta javais, kuriuos išaugina lietus. Lietų sukelia aukų atnašavimas [yajña], o yajña gimsta iš nurodytų pareigų.

KOMENTARAS: Puikus „Bhagavad-gītos“ komentatorius Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa rašo: ye indrādy-aṅgatayāvasthitaṁ yajñaṁ sarveśvaraṁ viṣṇum abhyarcya tac-cheṣam aśnanti tena tad deha-yātrāṁ sampādayanti, te santaḥ sarveśvarasya yajña-puruṣasya bhaktāḥ sarva-kilbiṣair anādi-kāla- vivṛddhair ātmānubhava-prati-bandhakair nikhilaiḥ pāpair vimucyante. Aukščiausiasis Viešpats, žinomas yajña-puruṣos, t.y. asmeniškai priimančio visas aukas, vardu, valdo visus pusdievius, kurie tarnauja Jam, kaip atskiros kūno dalys tarnauja visam kūnui. Indra, Candra, Varuṇa bei kiti pusdieviai – tai Jo pareigūnai, kurie tvarko materialaus pasaulio reikalus. Vedos nurodo aukoti pusdieviams, kad jie malonėtų teikti pakankamai oro, šviesos bei vandens maistiniams grūdams auginti. Garbinant Viešpatį Kṛṣṇą, savaime pagerbiami ir pusdieviai, nes jie – įvairios Viešpaties kūno dalys. Todėl atskirai garbinti pusdievius nėra jokio reikalo. Dėl šios priežasties Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai aukoja maistą Kṛṣṇai ir tik po to jį valgo – tai būdas dvasiškai pasotinti kūną. Jį taikant sunaikinamas ne tik atoveikis už ankstesniąsias nuodėmes, bet pats kūnas tampa atsparus ir jo nebeveikia materialios gamtos nešvara. Antiseptinė vakcina per epidemiją apsaugo žmogų nuo užkrėtimo. Taip ir paaukotas Viešpačiui Viṣṇu maistas, kurį suvalgome, teikia atsparumo prieš materialios gamtos įtaką, o tas, kuris visada valgo tik tokį maistą, vadinasi Viešpaties bhaktu. Taigi Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus, valgantis tiktai Kṛṣṇai paaukotą maistą, nugali buvusių „materialių infekcijų“ pasekmes, kurios trukdo tobulėti ir suvokti save. Kita vertus, tas, kuris taip nedaro, kaupia nuodėmes ir tuo pačiu ruošia sau kitą kūną – šuns ar kiaulės – kaip atpildą už visas praeities nuodėmės. Materialiame pasaulyje apstu nešvaros, tačiau tas, kuris valgydamas Viešpaties prasādam (maistą, paaukotą Viṣṇu) įgyja imunitetą, yra saugus. O kas Viešpačiui maisto neaukoja, tas užsiteršia.

Maistiniai grūdai bei daržovės – tikrasis maistas. Žmogui skirta valgyti įvairius grūdus, daržoves, vaisius etc., o gyvūnai ėda maistinių grūdų bei daržovių atliekas, žolę, augalus etc. Žmonės, įpratę valgyti mėsą, taip pat priklauso nuo augalijos, nes be jos neįmanoma auginti gyvulių maistui. Tad, visų pirma mes priklausome nuo laukų produkcijos, bet ne nuo stambių fabrikų. Derlių augina lietus, o jį siunčia Indra, Saulės, Mėnulio bei kiti pusdieviai.Visi jie – Viešpaties tarnai. Viešpatį galima patenkinti aukomis, o jų neatliekantis žmogus patirs nepriteklių – toksai gamtos dėsnis. Todėl yajña, o ypač sānkirtana-yajña, kuri yra skirta mūsų epochai, turi būti atliekama bent jau tam, kad nestigtų maisto.

« Previous Next »