TEXT 51
arjuna uvāca
dṛṣṭvedaṁ mānuṣaṁ rūpaṁ
tava saumyaṁ janārdana
idānīm asmi saṁvṛttaḥ
sa-cetāḥ prakṛtiṁ gataḥ
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; dṛṣṭvā — regėdamas; idam — šį; mānuṣam — žmogaus; rūpam — pavidalą; tava — Tavo; saumyam — labai gražų; janārdana — o priešų baudėjau; idānīm — dabar; asmi — aš esu; saṁvṛttaḥ — nurimusios; sa-cetāḥ — sąmonės; prakṛtim — į savo paties prigimtį; gataḥ — sugrįžęs.
Išvydęs Kṛṣṇą pirminiu Jo pavidalu, Arjuna tarė: O Janārdana, regėdamas Tave nuostabios žmogaus išvaizdos, atgavau dvasios ramybę ir atsitokėjau.
KOMENTARAS: Žodžiai mānuṣaṁ rūpam aiškiai kalba apie tai, kad pirminis Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalas – dvirankis. Kas pajuokia Kṛṣṇą laikydamas Jį paprastu žmogumi, tas nepažįsta Jo dieviškos prigimties. Jeigu Kṛṣṇa būtų paprastas žmogus, argi Jis galėtų apreikšti visatos pavidalą, o po to vėl tapti keturrankiu Nārāyaṇa? Todėl „Bhagavad-gītoje“ aiškiai pasakyta, kad tas, kuris laiko Kṛṣṇą paprastu žmogumi ir klaidina skaitytoją tvirtindamas, kad Kṛṣṇos vardu kalba beasmenis Brahmanas, daro didžiausią neteisybę. Kṛṣṇa juk atskleidė visatos bei keturrankį Viṣṇu pavidalą – tad ar gali Jis būti paprastas žmogus? Tyro bhakto nesupainioja klaidingi „Bhagavad-gītos“ komentarai, nes jis žino, kas yra kas. Autentiški „Bhagavad-gītos“ posmai skaistūs kaip saulė – jiems netrūksta blyškios lempų šviesos, kuria taip nori juos apšviesti kvaili komentatoriai.