TEXT 11
aphalākāṅkṣibhir yajño
vidhi-diṣṭo ya ijyate
yaṣṭavyam eveti manaḥ
samādhāya sa sāttvikaḥ
aphala-ākāṅkṣibhiḥ — tų, kurie netrokšta rezultato sau; yajñaḥ — aukų atnašavimas; vidhi-diṣṭaḥ — pagal šventraščių nurodymus; yaḥ — kuris; ijyate — yra atliekamas; yaṣṭavyam — turi būti atliktas; eva — tikrai; iti — taip; manaḥ — protą; samādhāya — sutelkus; saḥ — jis; sāttvikaḥ — dorybės guṇos.
Iš aukų – tos, kurios atnašaujamos vadovaujantis šventraščių nurodymais, iš pareigos ir netrokštant jokio atpildo, yra dorybės guṇos.
KOMENTARAS: Daugeliu atvejų aukojama turint tam tikrą tikslą, tačiau posmas sako, kad aukoti reikia neturint slaptų norų. Aukoti reikia tik iš pareigos. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šventyklose ir bažnyčiose atliekamas apeigas. Paprastai jos atliekamos, ieškant materialios naudos, tačiau tokio pobūdžio apeigos nepriskirtinos dorybės guṇai. Į šventyklą ar bažnyčią reikėtų eiti jaučiant pareigą išreikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir paaukoti Jam gėlių bei maisto. Dauguma mano, kad beprasmiška lankyti šventyklą vien tam, kad garbintum Dievą. Tačiau šventraščiai nerekomenduoja garbinti Viešpatį dėl materialios naudos. Šventyklą reikia lankyti, kad išreikštume pagarbą Dievybei. Pagarbos reiškimas Dievybei pakylės žmogų iki dorybės guṇos. Kiekvieno civilizuoto žmogaus pareiga – paklusti šventraščių priesakams ir reikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.