TEXT 28
tattva-vit tu mahā-bāho
guṇa-karma-vibhāgayoḥ
guṇā guṇeṣu vartanta
iti matvā na sajjate
tattva-vit — žinantis Absoliučią Tiesą; tu — bet; mahā-bāho — o tvirtaranki; guṇa-karma — sąlygojančios veiklos; vibhāgayoḥ — skirtumus; guṇāḥ — juslės; guṇeṣu — jusliniu pasitenkinimu; vartante — užimtos; iti — taip; matvā — galvodamas apie; na — niekad; sajjate — prisiriša.
Žinantis Absoliučią Tiesą, o tvirtaranki, nesidomi jokiais jusliniais džiaugsmais, nes puikiai supranta skirtumą tarp darbo, grindžiamo pasiaukojimu, ir karminės veiklos.
KOMENTARAS: Absoliučios Tiesos žinovas jau įsitikino, kokia kebli yra jo padėtis materialioje aplinkoje. Jis supranta esąs sudėtinė Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, dalelė, kuriai ne vieta materialioje kūrinijoje. Jis suvokia tikrąją savo – neatskiriamos Aukščiausiojo, įkūnijančio amžiną palaimą bei žinojimą, dalelės – prigimtį ir aiškiai regi, kad, šiaip ar taip, jį užvaldė materiali būties samprata. Grynosios jo būties paskirtis – per pasiaukojimo tarnystę savo veiklą susieti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Kṛṣṇa. Todėl, įsitraukęs į Kṛṣṇos sąmonės veiklą, jis savaime netenka potraukio materialiai juslių veiklai, kuri yra laikina ir atsitiktinė. Jis žino, kad materialias jo gyvenimo sąlygas visapusiškai kontroliuoja Viešpats, todėl jo netrikdo jokios rūšies materialus atoveikis, kurį jis laiko Viešpaties malone. Pasak „Śrīmad-Bhāgavatam“, pažinusieji Absoliučią Tiesą trimis skirtingais aspektais – kaip Brahmaną, Paramātmą ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – vadinami tattva-vit, nes jie suvokia savo tikrąją padėtį Aukščiausiojo atžvilgiu.