No edit permissions for Lithuanian

TEXT 41

tasmāt tvam indriyāṇy ādau
niyamya bharatarṣabha
pāpmānaṁ prajahi hy enaṁ
jñāna-vijñāna-nāśanam

tasmāt — todėl; tvam — tu; indriyāṇi — jusles; ādau — iš pradžių; niyamya — reguliuodamas; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos ainių; pāpmānam — didįjį nuodėmės simbolį; prajahi — pažaboki; hi — tikrai; enam — šį; jñāna — išmanymo; vijñāna — ir mokslinio grynosios sielos pažinimo; nāśanam — naikintoją.

Todėl, o Arjuna, geriausias iš Bharatų, nuo pat pradžių valdyk jusles ir taip pažabosi didįjį nuodėmės simbolį [geismą], tą išmanymo ir savęs pažinimo naikintoją.

KOMENTARAS: Viešpats pataria Arjunai visų pirma išmokti valdyti jusles, kad sutramdytų didžiausią priešą, didžiausią nusidėjėlį – geismą, kuris naikina poreikį suvokti save ir žinias apie savąjį „aš“. Jñāna – tai savojo „aš“, kuris skiriasi nuo „ne-aš“, pažinimas, kitaip sakant, tai – žinojimas, kad dvasinė siela nėra kūnas. Vijñāna nurodo ypatingą išmanymą apie prigimtinį dvasinės sielos būvį ir apie jos ryšį su Aukščiausiąja Siela. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.9.31) tai paaiškinama tokiais žodžiais:

jñānaṁ parama-guhyaṁ me
yad vijñāna-samanvitam
sa-rahasyaṁ tad-aṅgaṁ ca
gṛhāṇa gaditaṁ mayā

„Savojo „aš“ ir Aukščiausiojo „Aš“ pažinimas – slaptas ir mįslingas, tačiau galima įgyti žinių ir ypatingos rūšies patyrimą, jei Pats Viešpats paaiškins skirtingus šio pažinimo aspektus.“ „Bhagavad-gītā“ pateikia mums ir bendras, ir smulkias žinias apie savąjį „aš“. Gyvosios esybės – sudėtinės Viešpaties dalelės, ir todėl vienintelis jų uždavinys – tarnauti Viešpačiui. Tokia sąmonė vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Todėl nuo pat gyvenimo pradžios reikia mokytis Kṛṣṇos sąmonės, kad visiškai išsiugdytum ją ir pagal ją veiktum.

Geismas tėra iškreiptas meilės Dievui, kuri prigimta kiekvienai gyvajai esybei, atspindys. Jeigu nuo vaikystės žmogus auklėjamas Krsnos sąmonės dvasia, ta prigimta meilė Dievui negali pavirsti į geismą. Kai meilė Dievui išsigimsta į geismą, ją labai sunku grąžinti į normalią būklę. Vis dėlto Krsnos sąmonė tokia galinga, kad net pavėluotai stojęs į šį kelią, laikydamasis reguliuojamųjų pasiaukojimo tarnystės principų gali pamilti Dievą. Žodžiu, bet kuriame gyvenimo etape arba nuo tos akimirkos, kai suvokei neatidėliotiną to būtinumą, gali pradėti kontroliuoti savo jusles įsisąmoninęs Kṛṣṇą, su pasiaukojimu tarnaudamas Viešpačiui, ir šitokiu būdu geismą paversti meile Dievui, aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu.

« Previous Next »