No edit permissions for Lithuanian

TEXT 42

indriyāṇi parāṇy āhur
indriyebhyaḥ paraṁ manaḥ
manasas tu parā buddhir
yo buddheḥ paratas tu saḥ

indriyāṇi — jusles; parāṇi — aukščiau; āhuḥ — sakoma; indriyebhyaḥ — virš juslių; param — aukščiau; manaḥ — protas; manasaḥ — virš proto; tu — taip pat; parā — aukščiau; buddhiḥ — intelektas; yaḥ — kuri; buddheḥ — už intelektą; parataḥ — aukštesnė; tu — bet; saḥ — ji.

Veikliosios juslės aukščiau už negyvą materiją, protas aukščiau už jusles, intelektas dar aukščiau už protą, o ji [siela] aukščiau ir už intelektą.

KOMENTARAS: Juslės – tai savotiški geismo išėjimo kanalai. Geismas glūdi kūne, o išsilieja per jusles. Todėl juslės yra aukščiau už kūną kaip visumą. Tais „kanalais“ nesinaudojama esant aukštesnei sąmonei, arba Kṛṣṇos sąmonei. Įsisąmoninus Kṛṣṇą, siela užmezga tiesioginį ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, todėl kūno funkcijų hierarchijos, kaip apibūdina šis posmas, viršuje – Aukščiausioji Siela. Kūno veikla – tai įvairių juslių veikla, tad sustabdžius juslių veiklą visas kūnas tampa neveiklus. Bet protas visada lieka aktyvus, jis veikia net ir tada, kai kūnas nejuda ir ilsisi – taip būna sapnuojant. Tačiau virš proto su savo kryptingumu iškyla intelektas, o virš intelekto – pati siela. Todėl jeigu siela tiesiogiai susieta su Aukščiausiuoju, visos jos subordinacijos – intelektas, protas bei juslės – irgi bus Jam pavaldžios. „Kaṭha Upaniṣadoje“ yra analogiškas fragmentas, kuriame teigiama, kad juslinio pasitenkinimo objektai yra aukščiau juslių, o protas aukščiau juslių objektų. Todėl jei protas nuolatos tiesiogiai tarnauja Viešpačiui, tai ir juslės negalės veikti kita kryptimi. Apie tokią proto nuostatą jau buvo kalbėta. Paraṁ dṛṣṭvā nivartate. Jeigu protas transcendentiškai tarnauja Viešpačiui, jis negali pasiduoti žemesniems polinkiams. „Kaṭha Upaniṣadoje“ siela vadinama mahān – didžiąja. Vadinasi, siela aukščiau visko – juslių objektų, pačių juslių, proto bei intelekto. Todėl visos problemos sprendimas – suvokti pačios sielos prigimtinį būvį.

Intelektas turi ieškoti atsakymo į klausimą, koks sielos prigimtinis būvis, o suradęs atsakymą, visą laiką kreipti protą Kṛṣṇos sąmonėn. Tai išsprendžia problemą. Pradedančiajam dvasinį gyvenimą paprastai patariama šalintis juslių objektų. Be to, naujokas turi įgauti proto pastovumo per intelektą. Jei intelektu protas nukreiptas į Kṛṣṇos sąmonę, visiškai atsiduodant Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, jis savaime įgauna pastovumo; nors juslės tebėra gajos it gyvatės, pakenkti jos gali ne labiau už gyvatę be nuodingų dantų. Nepaisant to, kad siela valdo intelektą, protą bei jusles, pavojus prarasti proto pusiausvyrą ir patirti nuopuolį visad egzistuos tol, kol ji neįgaus pastovumo bendraudama su Kṛṣṇa per Kṛṣṇos sąmonę.

« Previous Next »