TEXT 43
evaṁ buddheḥ paraṁ buddhvā
saṁstabhyātmānam ātmanā
jahi śatruṁ mahā-bāho
kāma-rūpaṁ durāsadam
evam — tuo būdu; buddheḥ — už intelektą; param — aukštesnį; buddhvā — žinodamas; saṁstabhya — nuramindamas; ātmānam — protą; ātmanā — brandžiu intelektu; jahi — nugalėk; śatrum — priešą; mahā-bāho — o tvirtaranki; kāma-rūpam — geismo pavidalu; durāsadam — siaubingą.
Suvokus save kaip transcendentišką materialioms juslėms, protui bei intelektui, o tvirtaranki Arjuna, reikia įgyti proto pastovumą brandžiu dvasiniu intelektu [Kṛṣṇos sąmone], ir šitaip, su dvasine tvirtybe, nugalėti nepasotinamą priešą – geismą.
KOMENTARAS: Trečias „Bhagavad-gītos“ skyrius ryžtingai nukreipia į Kṛṣṇos sąmonę per savęs, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens amžino tarno, suvokimą, o apie beasmenę tuštumą, kaip galutinį gyvenimo tikslą, jame net neužsimenama. Be abejonės žmogui materialiame gyvenime turi įtakos geismas ir noras glemžtis materialios gamtos resursus. Troškimas viešpatauti ir atsiduoti jusliniams malonumams – didžiausias sąlygotos sielos priešas, tačiau Kṛṣṇos sąmonės galybė padeda suvaldyti materialias jusles, protą bei intelektą. Visai nebūtina staiga mesti darbą, neatlikti nurodytų pareigų – verčiau pamažu ugdyti Kṛṣṇos sąmonę ir pasiekti transcendentinę padėtį, kai sutvirtėjęs intelektas nukreipiamas į savo grynąjį „aš“, ir materialiosios juslės bei protas nebedaro jokios įtakos. Tokia šio skyriaus esmė. Kol žmogus gyvena materialiai ir yra dvasiškai nesubrendęs, tol jokie filosofiniai samprotavimai bei dirbtinės pastangos yogos pozų „praktika“ suvaldyti jusles jo nenukreips dvasinio gyvenimo link. Jį reikia mokyti gyventi įsisąmoninus Kṛṣṇą, pasitelkus aukščiausiąjį intelektą.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti trečiąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Karma-yoga“ arba „Kaip atlikti nurodytas pareigas įsisąmoninus Kṛṣṇą“.