TEXT 12
yuktaḥ karma-phalaṁ tyaktvā
śāntim āpnoti naiṣṭhikīm
ayuktaḥ kāma-kāreṇa
phale sakto nibadhyate
yuktaḥ — atliekantis pasiaukojimo tarnystę; karma-phalam — visos veiklos vaisių; tyaktvā — atsisakydamas; śāntim — tobulą ramybę; āpnoti — pasiekia; naiṣṭhikīm — nesudrumsčiamą; ayuktaḥ — nesantis Kṛṣṇos sąmonės; kāma- kāreṇa — kad pasitenkintų darbo vaisiais; phale — prie rezultatų; saktaḥ — prisirišęs; nibadhyate — susipainioja.
Ištikima ir pasiaukojusi siela pasiekia nesudrumsčiamą ramybę, nes aukoja Man visus savo veiklos vaisius. Tuo tarpu žmogus, nesusijungęs su Dievu ir godžiai siekiantis savo darbo vaisių, susipainioja.
KOMENTARAS: Kṛṣṇos sąmonės žmogus skiriasi nuo kūniškos sąmonės žmogaus tuo, kad pirmasis jaučia potraukį Kṛṣṇai, o antrasis – savo veiklos vaisiams. Kas prisirišęs prie Kṛṣṇos ir dirba vien dėl Jo, tas, be abejonės, yra išvaduota asmenybė ir nesirūpina savo veiklos vaisiais. Bhāgavatam aiškinama, kad aistringą veiklos rezultatų siekimą nulemia dualizmo samprata, t.y. jo priežastis – Absoliučios Tiesos nežinojimas. Kṛṣṇa yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui nėra dualizmo. Visa, kas egzistuoja – tai Kṛṣṇos energijos padarinys, o Kṛṣṇa – viso gėrio šaltinis. Vadinasi, veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą vyksta absoliučiu lygmeniu, ji transcendentinė ir nesukelia jokių materialių pasekmių. Todėl Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra visiškai ramus. O tas, kuris skaičiuoja pelną, skirtą jusliškai pasitenkinti, ramybės neatras. Ramybės ir bebaimiškumo pagrindas – tai suvokimas, kad nėra nieko, kas nebūtų susiję su Kṛṣṇa. Tokia Kṛṣṇos sąmonės paslaptis.