TEXT 30
yo māṁ paśyati sarvatra
sarvaṁ ca mayi paśyati
tasyāhaṁ na praṇaśyāmi
sa ca me na praṇaśyati
yaḥ — kas; mām — Mane; paśyati — mato; sarvatra — visur; sarvam — viską; ca — ir; mayi — Manyje; paśyati — mato; tasya — jam; aham — Aš; na — ne; praṇaśyāmi — prarastas; saḥ — jis; ca — taip pat; me — Man; na — nei; praṇaśyati — prarastas.
Kas regi Mane visur ir viską regi Manyje, tas niekada nepraras Manęs ir Aš taip pat niekada neprarasiu jo.
KOMENTARAS: Nėra abejonių, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visur mato Viešpatį Kṛṣṇą ir viską mato Kṛṣṇoje. Gali pasirodyti, kad tokiam žmogui įvairūs daiktai yra atskiros materialios gamtos apraiškos, tačiau kiekvienu be išimties atveju jis visur mato Kṛṣṇą, žinodamas, kad viskas – Kṛṣṇos energijos pasireiškimas. Niekas negali egzistuoti be Kṛṣṇos, Kṛṣṇa yra visa ko Viešpats – toks fundamentalus Kṛṣṇos sąmonės principas. Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimas padeda ugdyti savyje meilę Kṛṣṇai kuri yra transcendentali net ir išsivadavimui iš materijos. Šioje Kṛṣṇos sąmonės pakopoje, kuri aukštesnė net už savęs pažinimą, bhaktas susivienija su Kṛṣṇa, t.y. Kṛṣṇa jam tampa viskas, ir jis gyvena vien meile Kṛṣṇai. Tuomet tarp bhakto ir Kṛṣṇos užsimezga intymus ryšys. Dabar gyvosios esybės jau niekas negali sunaikinti, ir Dievo Asmuo jau visad yra apreikštas bhakto akims. Įsilieti į Kṛṣṇą reiškia susinaikinti dvasiškai. Bet bhaktas taip nerizikuoja. „Brahma-saṁhitoje“ (5.38) pasakyta:
premāñjana-cchurita-bhakti-vilocanena
santaḥ sadaiva hṛdayeṣu vilokayanti
yaṁ śyāmasundaram acintya-guṇa-svarūpaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
„Lenkiuosi pirmapradžiui Viešpačiui Govindai, kurį Jo bhaktas meilės balzamo suvilgytomis akimis nuolatos regi savo širdyje amžinu Śyāmasundaros pavidalu.“
Tuomet nei Viešpats Kṛṣṇa neišnyksta iš bhakto regėjimo lauko, nei pats bhaktas neišleidžia Viešpaties iš akių. Tą patį galima pasakyti ir apie yogą, kuris širdyje regi Viešpatį Paramātmos pavidalu. Toks yogas virsta tyru bhaktu ir jau nė mirksnio negali išbūti nematydamas Viešpaties savyje.