No edit permissions for Lithuanian

TEXT 12

moghāśā mogha-karmāṇo
mogha-jñānā vicetasaḥ
rākṣasīm āsurīṁ caiva
prakṛtiṁ mohinīṁ śritāḥ

mogha-āśāḥ — žlugusios viltys; mogha-karmāṇaḥ — nesėkmė karminėje veikloje; mogha-jñānāḥ — nesėkmė pažinimo srityje; vicetasaḥ — paklydę; rākṣasīm — demoniškos; āsurīm — bedieviškos; ca — ir; eva — tikrai; prakṛtim — gamtos; mohinīm — klaidinančios; śritāḥ — radę prieglobstį.

Tokie paklydę žmonės susižavi demoniška, ateistine pasaulėžiūra. Žlunga paklydėlių viltys išsivaduoti, nieko neduoda karminė veikla ir niekais virsta pastangos gilinti žinojimą.

KOMENTARAS: Yra daug bhaktų, kurie mano turį Kṛṣṇos sąmonę ir tarnaują su pasiaukojimu, tačiau širdyje jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, kaip Absoliučios Tiesos. Jie niekada neparagaus pasiaukojimo tarnystės vaisiaus – negrįš pas Dievą. Nesėkmę patirs ir tie, kurie pasineria į doringą karminę veiklą ir viliasi pagaliau išsivaduoti iš materialios vergijos, nes jie menkina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Kitaip sakant, asmenys, išjuokiantys Kṛṣṇą, suprantama, yra demonai ir ateistai. Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje sakoma, kad tokie demoniškos prigimties nenaudėliai niekada neatsiduoda Kṛṣṇai. Spekuliatyvūs samprotavimai apie Absoliučią Tiesą veda juos prie klaidingos išvados, kad gyvoji esybė ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Jie klaidingai mano, kad kiekvieno žmogaus kūnas yra apvalkalas, sukurtas materialios gamtos, ir anot jų, pakanka išsivaduoti iš materialaus kūno, kad neliktų skirtumo tarp Dievo ir savojo „aš“. Tokios klaidinga nuomone grindžiamos pastangos susilieti su Kṛṣṇa yra pasmerktos nesėkmei. Gilinti dvasines žinias laikantis tokių ateistinių ir demoniškų pažiūrų – beprasmis darbas. Apie tai ir kalba posmas. Vedų raštų – „Vedānta-sūtros“, Upaniṣadų etc. – studijos tokiems demoniškiems žmonėms visada nueina perniek.

Todėl laikyti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, paprastu žmogumi yra didelis nusižengimas. Darantys tokią šventvagystę tikrai yra paklydę, nes nepajėgia suprasti amžino Kṛṣnos pavidalo. „Bṛhad-viṣṇu-smṛti“ skelbia:

yo vetti bhautikaṁ dehaṁ
kṛṣṇasya paramātmanaḥ
sa sarvasmād bahiṣ-kāryaḥ
śrauta-smārta-vidhānataḥ
mukhaṁ tasyāvalokyāpi
sa-celaṁ snānam ācaret

„Kas Kṛṣṇos kūną laiko materialiu, turi būti nušalintas nuo ritualų atlikimo ir śruti bei smṛti aprašytos veiklos, o jei atsitiktinai išvystum jo veidą, tuoj pat reikia išsimaudyti Gangos vandenyse, kad nusiplautum susiteršimą. Žmonės šaiposi iš Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Dievo Asmens, nes Jam pavydi. Jiems tikrai lemta kaskart gimti tarp ateistinių ir demoniškų gyvybės rūšių atstovų. Per amžius jų žinojimas bus užgožtas iliuzijos, ir palengva jie nusileis į tamsiausią kūrinijos sritį.“

« Previous Next »