TEXT 34
mṛtyuḥ sarva-haraś cāham
udbhavaś ca bhaviṣyatām
kīrtiḥ śrīr vāk ca nārīṇāṁ
smṛtir medhā dhṛtiḥ kṣamā
mṛtyuḥ — mirtis; sarva-haraḥ — visa ryjanti; ca — taip pat; aham — Aš esu; udbhavaḥ — gimimas; ca — taip pat; bhaviṣyatām — viso to, kas bus; kīrtiḥ — šlovė; śrīḥ — vertenybė arba grožis; vāk — grakšti kalba; ca — taip pat; nārīṇām — moterų; smṛtiḥ — atmintis; medhā — išmintis; dhṛtiḥ — pastovumas; kṣamā — kantrybė.
Aš – viską ryjanti mirtis, bet Aš ir kuriantis pradas viso to, kas bus. Iš moterų Aš – šlovė, sėkmė, grakšti kalba, atmintis, išmintis, pastovumas bei kantrybė.
KOMENTARAS: Žmogus miršta nuo tos akimirkos, kai išvysta pasaulį. Taip mirtis kas sekundę ėda kiekvieną gyvąją esybę, tačiau mirtimi tikrąja to žodžio prasme vadinamas paskutinysis jos kirtis. Toji mirtis – Kṛṣṇa. Visos gyvosios esybės vystosi ir patiria šešis esminius pokyčius: gimsta, auga, kurį laiką egzistuoja, dauginasi, vysta ir pagaliau išnyksta. Pirmasis pokytis – gimimas iš motinos įsčių – yra Kṛṣṇa. Atėjimas į pasaulį – visos gyvenimo veiklos pradžia.
Septynios išvardintos vertenybės – šlovė, sėkmė, grakšti kalba, atmintis, nuovoka, pastovumas ir kantrybė sudaro moteriškąjį pradą. Jas arba dalį jų turintis pelno šlovę. Teisuolio reputaciją užsitarnavęs žmogus išgarsėja. Sanskritas – tobula, todėl labai garsi kalba. Jeigu žmogus greitai įsidėmi tai, ką studijuoja, vadinasi, jis apdovanotas atmintimi, arba smṛti. O sugebėjimas ne tiktai skaityti įvairiausio pobūdžio knygas, bet ir suprasti jas bei praktiškai panaudoti yra dar viena vertenybė – nuovoka (medhā). Sugebėjimas įveikti nepastovumą vadinamas pastovumu, arba charakterio tvirtumu (dhṛti). O jeigu žmogus pasižymi daugeliu dorybių, tačiau yra nuolankus ir romus, jeigu tiek liūdesio, tiek džiaugsmo akimirką sugeba neprarasti savitvardos, jis pasižymi kantrybe (kṣamā).