No edit permissions for Lithuanian

TEXT 25

labhante brahma-nirvāṇam
ṛṣayaḥ kṣīṇa-kalmaṣāḥ
chinna-dvaidhā yatātmānaḥ
sarva-bhūta-hite ratāḥ

labhante — pasiekia; brahma-nirvāṇam — išsivadavimas patyrus Aukščiausiąjį; ṛṣayaḥ — tie, kurie veiklūs viduje; kṣīṇa-kalmaṣāḥ — neturintys nuodėmių; chinna — atsiplėšę nuo; dvaidhāḥ — priešybių; yata-ātmānaḥ — siekiantys savęs pažinimo; sarva-bhūta — visų gyvųjų būtybių; hite — gerovei skirta veikla; ratāḥ — užsiėmę.

Tie, kurie pakilo virš priešybių, kurias gimdo dvejonės, kurių protas atgręžtas vidun, kurie visada triūsia visų gyvųjų būtybių labui ir yra be nuodėmės, išsivaduoja patirdami Aukščiausiąjį.

KOMENTARAS: Tik apie žmogų, pasiekusį tvarią Kṛṣṇos sąmonę, galima sakyti, kad jis dirba visų gyvųjų esybių labui. Kai žmogus giliai suvokia, jog Kṛṣṇa yra visa ko pirminis šaltinis, ir veikia tokia dvasia – jis iš tiesų dirba visų labui. Žmonija kenčia, nes ji užmiršo, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, aukščiausiasis savininkas ir geriausias draugas. Todėl pastangos atgaivinti tą suvokimą visoje žmonių visuomenėje yra didžiausia labdara. Neišsivadavus ir nepatyrus Aukščiausiojo, šios aukščiausio lygio labdaros neįmanoma atlikti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus neabejoja aukščiausia Kṛṣṇos valdžia. Jo nekamuoja dvejonės, nes jis yra visiškai be nuodėmės. Toks dieviškos meilės būvis.

Žmogus, kuris rūpinasi tik materialia žmonių visuomenės gerove, iš tikrųjų niekam negali padėti. Laikinas palengvėjimas, kurį gauna išorinis kūnas ir protas, yra nepakankamas. Tikroji visų sunkumų nuožmioje kovoje už būvį priežastis ta, kad užmirštamas ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Kai žmogus iki galo suvokia savo ryšį su Kṛṣṇa, iš tikrųjų jis jau yra išvaduota siela, nors dar tebėra laikiname materialiame kūne.

« Previous Next »