TREČIAS SKYRIUS

TEXT 1: Arjuna tarė: O Janārdana, o Keśava! Kodėl Tu nori įtraukti mane į šį siaubingą karą, jeigu intelektą vertini labiau už karminę veiklą?

TEXT 2: Dviprasmiški Tavo nurodymai trikdo mano intelektą. Todėl prašau aiškiai tarti, kas man geriausia?

TEXT 3: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O nesusitepęs nuodėme, Arjuna, Aš jau paaiškinau, kad yra dvi kategorijos žmonių, kurie stengiasi suvokti savąjį „aš“. Vieni linkę jį suvokti empiriniais filosofiniais samprotavimais, kiti – pasiaukojimo tarnyste.

TEXT 4: Neįmanoma išvengti atoveikio vien susilaikant nuo veiklos, kaip neįmanoma vien atsižadant pasiekti tobulumą.

TEXT 5: Nepriklausomai nuo mūsų valios, kiekvieną priverčia veikti tos savybės, kurias jis įgyja dėl materialios gamtos guṇų įtakos. Todėl niekas net akimirksnį negali išbūti ko nors neveikdamas.

TEXT 6: Tas, kuris suturi savo jusles nuo veiklos, tačiau minčių nuo juslių objektų atplėšti nepajėgia, tikrai pats save apgaudinėja ir yra vadinamas apsimetėliu.

TEXT 7: Kita vertus, jeigu žmogus nuoširdžiai stengiasi protu suvaldyti veikiančias jusles ir be prisirišimo imasi karma-yogos [įsisąmoninęs Kṛṣṇą], jo padėtis žymiai aukštesnė.

TEXT 8: Vykdyk nurodytą pareigą, nes tai geriau negu nedirbti. Nedirbdamas net savo fizinio kūno negalėsi išlaikyti.

TEXT 9: Veikla turi būti atliekama kaip auka Viṣṇu, kitaip ji bus vergystės materialiame pasaulyje priežastis. Todėl, o Kuntī sūnau, atlik savo nurodytas pareigas siekdamas Jį patenkinti ir visada būsi laisvas.

TEXT 10: Pasaulio kūrimo pradžioje visų būtybių Viešpats sukūrė žmones ir pusdievius su aukų atnašomis Viṣṇu ir palaimino juos tardamas: „Būkite laimingi šia yajña [aukos atnaša], nes ji suteiks jums visus trokštamus dalykus, reikalingus laimingai gyventi bei išsivaduoti.“

TEXT 11: Aukomis patenkinti pusdieviai atlygins tuo pačiu. Tokių santykių tarp žmonių ir pusdievių dėka įsivyraus visuotinė gerovė.

TEXT 12: Pusdieviai, atsakingi už įvairias gyvenimo reikmes, patenkinti yajños [aukos atnašavimo] atlikimu apdovanos jus būtiniausiais dalykais. Bet tas, kuris pats naudojasi šiomis dovanomis, neaukodamas jų pusdieviams, yra tikrų tikriausias vagis.

TEXT 13: Viešpaties bhaktams atleidžiamos visos nuodėmės, nes jie valgo paaukotą maistą. O tie, kurie ruošia maistą savo juslių malonumui, iš tiesų minta tiktai nuodėme.

TEXT 14: Visos gyvosios būtybės minta javais, kuriuos išaugina lietus. Lietų sukelia aukų atnašavimas [yajña], o yajña gimsta iš nurodytų pareigų.

TEXT 15: Reguliuojamą veiklą atlikti nurodo Vedos, o jos radosi tiesiog iš Aukščiausiojo Dievo Asmens. Todėl viską persmelkianti Transcendencija amžinai glūdi aukojimo veiksme.

TEXT 16: Mano brangus Arjuna, kas gimė žmogumi ir neatlieka Vedų nustatyto aukų atnašavimo ciklo, tas iš tiesų gyvena nuodėmingai. Vien tik jusles tenkinantis, gyvena veltui.

TEXT 17: O tas žmogus, kuris semiasi malonumo savajame „aš“, kurio gyvenimas skirtas suvokti save, kuris tik savyje randa pasitenkinimą, savyje junta pilnatvę – tas neturi jokių pareigų.

TEXT 18: Save suvokęs žmogus atlikdamas nurodytas pareigas nesiekia jokio tikslo, nemato reikalo ir jų neatlikti. Jam nebereikia kitos gyvosios būtybės paramos.

TEXT 19: Todėl žmogus turi veikti iš pareigos, netrokšdamas savo veiklos vaisių, nes be potraukio veikiant pasiekiamas Aukščiausiasis.

TEXT 20: Tokie valdovai, kaip Janaka, tapo tobuli vien atlikdami nurodytas pareigas. Todėl privalai dirbti savo darbą bent jau tam, kad mokytum paprastus žmones.

TEXT 21: Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis.

TEXT 22: O Pṛthos sūnau, visose trijose planetų sistemose nėra tokio darbo, kurį Aš privalėčiau atlikti. Man nieko netrūksta, Aš nieko nenoriu, tačiau vis dėlto Aš vykdau nurodytas pareigas.

TEXT 23: Mat, jeigu Aš kada nors nustočiau vykdyti Savo pareigas, o Pārtha, visi žmonės tikrai pasektų Mano pavyzdžiu.

TEXT 24: Jeigu Aš neatlikčiau nurodytų pareigų, visi šie pasauliai pražūtų. Dėl Mano kaltės gimtų nepageidaujami gyventojai, ir taip Aš sudrumsčiau visų gyvųjų būtybių ramybę.

TEXT 25: Neišmanėliai atlieka savo pareigas vildamiesi rezultatų, o išmintingasis taip elgiasi be jokio prisirišimo – jis tesiekia vesti žmones teisingu keliu.

TEXT 26: Nenorėdamas drumsti proto neišmanėliams, prisirišusiems prie nurodytos veiklos rezultatų, išmintingasis neturi jų skatinti mesti darbą; veikiau, dirbdamas pasiaukojimo dvasia, jis turėtų įtraukti juos į plačiausią veiklą [siekdamas tolydžio ugdyti jų Kṛṣṇos sąmonę].

TEXT 27: Klaidingos savimonės apgauta dvasinė siela mano, kad ji pati atlieka veiksmus, kuriuos iš tiesų vykdo trys materialios gamtos guṇos.

TEXT 28: Žinantis Absoliučią Tiesą, o tvirtaranki, nesidomi jokiais jusliniais džiaugsmais, nes puikiai supranta skirtumą tarp darbo, grindžiamo pasiaukojimu, ir karminės veiklos.

TEXT 29: Materialios gamtos guṇų suklaidinti tamsuoliai visa galva pasineria į materialią veiklą ir prisiriša prie jos. Bet išminčius neturi jų trikdyti, net jei tamsuolių atliekamos pareigos yra menkesnės dėl žinių stokos.

TEXT 30: Todėl, o Arjuna, paskyręs Man visus savo darbus, visiškai Mane suvokęs, nelaukdamas jokios naudos ir nereikšdamas į nieką nuosavybės teisių, nugalėk apatiją ir kovok.

TEXT 31: Tie, kurie atlieka savo pareigas pagal Mano nurodymus ir seka šiuo mokymu tikėdami ir be pavydo, sutrauko karminės veiklos pančius.

TEXT 32: Tačiau tie, kurie iš pavydo niekina šiuos pamokymus ir jais neseka, prarado bet kokį išmanymą ir yra apkvailinti, o jų bandymai tobulėti sužlugę.

TEXT 33: Net ir išmanantis žmogus elgiasi pagal savo prigimtį, kurią visos gyvosios esybės gauna iš trijų guṇų. Tai ką gi laimėsi slopindamas savo prigimtį?

TEXT 34: Yra principai, padedantys reguliuoti tiek prisirišimą, tiek priešiškumą, kylančius juslėms susilietus su jų objektais. Nederėtų patekti tokio prisirišimo ir priešiškumo valdžion, nes tai yra rimta kliūtis savęs pažinimo kelyje.

TEXT 35: Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau pražūti atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga.

TEXT 36: Arjuna tarė: O Vṛṣṇi aini, kas verčia žmogų nusidėti net prieš savo valią, tartum jį veiktų kažkokia jėga?

TEXT 37: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tai – geismas, Arjuna. Jis gimsta susilietus su materialiąja aistros guṇa, o paskui virsta pykčiu. Jisai – nuodėmingasis, viską šiame pasaulyje ryjantis priešas.

TEXT 38: Kaip ugnį gaubia dūmai, veidrodį – dulkės, o gemalą – įsčios, taip ir gyvąją esybę gaubia įvairaus stiprumo geismas.

TEXT 39: Taip tyrą išmintingos gyvosios esybės sąmonę aptemdo jos amžinas priešas geismas, nepasotinamas ir liepsnojantis tarsi ugnis.

TEXT 40: Geismo buveinė – juslės, protas ir intelektas. Jų padedamas, geismas aptemdo tikrąjį gyvosios esybės išmanymą ir ją paklaidina.

TEXT 41: Todėl, o Arjuna, geriausias iš Bharatų, nuo pat pradžių valdyk jusles ir taip pažabosi didįjį nuodėmės simbolį [geismą], tą išmanymo ir savęs pažinimo naikintoją.

TEXT 42: Veikliosios juslės aukščiau už negyvą materiją, protas aukščiau už jusles, intelektas dar aukščiau už protą, o ji [siela] aukščiau ir už intelektą.

TEXT 43: Suvokus save kaip transcendentišką materialioms juslėms, protui bei intelektui, o tvirtaranki Arjuna, reikia įgyti proto pastovumą brandžiu dvasiniu intelektu [Kṛṣṇos sąmone], ir šitaip, su dvasine tvirtybe, nugalėti nepasotinamą priešą – geismą.