TEXT 18
udārāḥ sarva evaite
jñānī tv ātmaiva me matam
āsthitaḥ sa hi yuktātmā
mām evānuttamāṁ gatim
udārāḥ — kilniadvasiai; sarve — visi; eva — tikrai; ete — šie; jñānī — žinantis; tu — tačiau; ātmā eva — kaip Aš; me — Mano; matam — nuomonė; āsthitaḥ — esantis; saḥ — jis; hi — tikrai; yukta-ātmā — atliekantis pasiaukojimo tarnystę; mām — Manyje; eva — tikrai; anuttamām — į aukščiausią; gatim — tikslą.
Visi tie bhaktai, be abejonės, yra taurios sielos, bet tą, kuris pažino Mane, branginu kaip Patį Save. Transcendentiškai tarnaudamas Man, jis tikrai pasieks Mane – patį aukščiausią ir tobuliausią tikslą.
KOMENTARAS: Iš to, kas pasakyta, nereikia daryti išvados, kad bhaktai, neturintys tokio išsamaus žinojimo, Viešpačiui nėra brangūs. Viešpats sako, kad visi jie – kilniadvasiai, nes kiekvienas, kuris atsisuka į Dievą, nepaisant jo tikslų, vadinamas mahātma, didžia siela. Viešpats neatstumia bhaktų, kurie siekdami tam tikros naudos tarnauja su pasiaukojimu, nes taip pasireiškia abipusiai meilės mainai. Iš meilės jie prašo Viešpaties materialių dovanų ir, gavę jas, būna tokie patenkinti, kad tarnauja su dar didesniu pasišventinimu. Bet tas bhaktas, kuris turi visišką žinojimą, itin brangus Viešpačiui, nes vienintelis jo tikslas – su meile ir pasiaukojimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Toks bhaktas nė akimirkos neišbūna nebendravęs su Aukščiausiuoju ar Jam netarnavęs, o Aukščiausiasis Viešpats irgi labai myli Savo bhaktą ir negali išsiskirti su juo.
„Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.68) Viešpats sako:
sādhavo hṛdayaṁ mahyaṁ
sādhūnāṁ hṛdayaṁ tv aham
mad-anyat te na jānanti
nāhaṁ tebhyo manāg api
„Bhaktai visada yra Mano širdyje, ir Aš esu jų širdyse. Bhaktui rūpiu tiktai Aš, ir niekas daugiau, o ir Aš negaliu jo pamiršti. Mane ir tyrus bhaktus sieja be galo artimi saitai. Visišką žinojimą turintys tyri bhaktai niekada nepraranda šio dvasinio ryšio, todėl jie Man labai brangūs.“